Grįžtu mintimis į Kranjska Gorą. Ir supratau, kad grįžtu ten kasdien — prie tavęs, prie tų kalnų, prie to vandens.
Prisimenu, kaip lipome į Špiką. Kaip takas vis statėjo, kaip kvėpavimas trumpėjo, o mes vis tiek ėjome — žingsnis po žingsnio, kartu. Tavo ranka manojoje, kai takas siaurėdavo. Ir mūsų taisyklė, kurios niekas nesugalvojo — ji tiesiog atsirado pati: prie kiekvieno gražaus vaizdo sustoti ir pasibučiuoti. Kalnai vis atsiverdavo, o mes vis sustodavome, tad į viršų kilome lėtai — ir tai buvo gražiausias lėtumas mano gyvenime. Ir ta akimirka viršūnėje, kai po mumis atsivėrė visas pasaulis, o aš žiūrėjau ne į jį — žiūrėjau į tave. Tada supratau paprastą dalyką: gražiausios vietos pasaulyje gražios tik todėl, kad jose esi tu. Ir dar vieną: su tavimi galiu užlipti bet kur.
O ežeras... Tas vanduo buvo toks skaidrus ir šaltas, kad gniaužė kvapą. Aš nėriau pirmas — o tu likai ant kranto ir juokeisi iš manęs. Ir žinai, tavo juokas, aidintis virš to vandens, man buvo šiltesnis už bet kokią saulę. Kitą kartą vis tiek įviliosiu ir tave — o jei ne, man užteks ir to: aš vandenyje, tu ant kranto, ir tarp mūsų tas žvilgsnis, kuriame telpa viskas.
Dabar, kai tų dienų nebėra, jaučiu ilgesį. Ne liūdną — šiltą. Tokį, kuris primena, koks turtingas esu, kad turiu ko ilgėtis. Ilgiuosi rytų, kai pabusdavome ir už lango stovėdavo kalnai. Ilgiuosi vakarų, kai pavargę nuo saulės ir vandens sėdėdavome tylėdami, ir ta tyla buvo pilnesnė už bet kokius žodžius.
Ir žinai, ką supratau ten, kalnuose? Kad noriu, jog tai būtų ne atostogų prisiminimas, o mūsų gyvenimo pradžia. Svajoju apie visus kalnus, kuriuos dar užkopsime. Apie visus ežerus, prie kurių dar sėdėsime. Apie namus, kuriuose rytais kvepės kava ir bus girdėti tavo juokas. Apie paprastas dienas kartu — nes su tavimi net paprasčiausia diena tampa Kranjska Gora.
Tikiu mumis. Tikiu tuo gyvenimu, kurį kartu susikursime — su kelionėmis ir be jų, su nuotykiais ir ramiais vakarais. Viskas, ko man reikia, jau yra: tu.
Myliu tave. Labiau nei kalnai myli dangų.